Kaip aš vėl atradau seną aistrą - fotografavimą

    Apie penkerius metus sėkmingai fotografavau su savo Sony "muiline", kuri oi kiek visko matė, kiek kartų čiuožė (neperkeltine prasme :D) ir net garantiniame pabuvojo po vieno draugės gimtadienio. Nuotraukos gaudavosi ne ką prastesnės nei geresnių ir brangesnių fotoaparatų, o geram kadrui, mano nuomone, tereikia neįprasto vaizdo ir trupučio meninės gyslelės. Deja, pastebėjau, kad mano senukui vis sunkiau sekasi su fokusavimu ir nuotraukos išeina neryškios. Taigi, atsirado proga ieškoti jam pakaitalo.
   Nusprendžiau, jog gana tų žaidimų su "muilinėmis" - pirksim veidrodinį fotoaparatą. Truputis panaršymo internete, pokalbis parduotuvėje su konsultantu (pasirodo, aš ne tokia ir blondinė renkantis techniką - mano ir konsultanto nuomonės sutapo :D), geriausio pasiūlymo išsirinkimas ir štai CANON EOS 1100D mano rankose. Vis dėl to, be instrukcijos skaitymo neišsiverčiau, o ir kursai, kurie pridedami perkant fotoaparatą, turėjo vykti tik po daugiau kaip savaitės. Negi tiek laiko lauksi neišbandžius? Po mano savamoksliško naudojimosi garantinio neprireikė, o kursuose nesijaučiau tokia "žalia", taigi viskas ok :D.
  Kursai buvo naudingi ir tikrai nenuobodūs, nes buvo skirta laiko ir praktikai. Tik supratau, kad fotoaparatas tėra tik visų išlaidų pradžia - reikalingi bent keli skirtingi objektyvai (pati įsitikinau, kad kit'inis objektyvas norimų rezultatų dažniausiai neduoda, ypač fotografuojant portretus), papildoma blykstė ir akumuliatorius, dar krūva visokių reikalingų ir nereikalingų dalykų.

   Bet be viso to, tikrai džiaugiuosi nauju pirkiniu. Manau su laiku ir pakankamai praktikos pavyks susidraugauti su šiuo įnoringu "žaisliuku".