Sako, kad pirma meilė nerūdija. Dar sako, kad ji visada nelaiminga. Turbūt šie teiginiai yra teisingi, kad ir kaip pati to nenorėčiau pripažinti. Ir tai patiriu savo kailiu.
Šį kartą pasiduosiu silpnumo akimirkai ir pasiduosiu norui išsilieti labai asmenine tema. Nors nuo mano nelemto pirmo rimto pamišimo (turbūt to kitaip ir negalima pavadinti - šiaip žmonės naktim miega, o ne galvoja apie kitą žmogų) praėjo daugiau kaip treji metai, pasekmes jaučiu ir dabar. Visa bėda, kad mes vis dar bendraujam.
O čia dar viena tiesa - po draugystės likti draugais neįmanoma. Vis tiek lieka kokių nors nuoskaudų ar pasvarstymų, o gal vis dėl to dar galima pabandyti dar kartą. Tačiau sudužusį daiktą sunku sutaisyti - net sutaisius lieka žymė. Mano atveju, mes buvom kaip minusas ir pliusas, kurie traukia vienas kitą, bet jiems nelemta būti kartu. Turbūt labiau skirtingų žmonių dar reiktų paieškoti.
Taigi, šiandien supratau, kad teks ieškoti naujų būtų kovoti su savo mažu širdies skauduliuku. Savaime tai nepraeis. Galbūt tikrai vieną dieną pasiryšiu ištrinti jo numerį, skype ir fb :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą